Užsiėmimų, treniruočių
programos, tvarkaraščiai
Nori papildyti mūsų gretas?
REGISTRUOKIS DABAR!
Skirkite 2 procentus
GPM mūsų akademijai. Ačiū!

PALANGOS SAMBO AKADEMIJA NAUJIENOS

09-11
2017
„Reikia, kad tiek dziudo, tiek ir sambo vystytųsi paraleliai, nekonkuruotų, bet papildytų vienas kitą" - Albert Miller
Laikraščio "Vakarinė Palanga" redakcijos
Korespondentė Kristina Abromavičiūtė
 
Iš pirmo žvilgsnio Palangą pamilęs dziudo meistras A. Milleris: „Tai – rojaus kampelis“
Treneris iš Vokietijos sukauptą patirtį perteikia jauniesiems imtynininkams


Palangos imtynininkai kasmet nepaliauja siekti ne tik kuo aukštesnių rezultatų, bet ir tobulinti meistriškumą. Klubo „Palangos sambo akademija“ vadovai įsitikinę, jog gerų įvertinimų galima pasiekti tik semiantis žinių iš profesionalų. Tad šią savaitę jaunieji imtynininkai turėjo galimybę mokytis dziudo sporto subtilybių iš ilgametę patirtį turinčio dziudo meistro Alberto Millerio.
 
Liko Lietuvoje
Nuo 1980 m. iki 1991 m. dziudo meistras Vilniuje dirbo Sovietų Sąjungos  savanoriškos sporto draugijos „Darbo rezervai“ Lietuvos respublikinės tarybos vyriausiuoju treneriu. Po nepriklausomybės paskelbimo, A. Milleris patraukė į Vakarus ir apsigyveno Vokietijoje. Su, dabar jau pensijoje esančiu, treneriu susitikome vienoje iš Palangos kavinių. Vyras prisipažino, jog sugrįžti į Lietuvą jam visuomet malonu, o dabar jaučiasi ir dar laimingesnis atradęs mielą kampelį – Palangą. „1980 metais į Lietuvą atvažiavau iš Uralo. Tuo metu gyvenau Jekaterinburge, kai mane pakvietė atvykti čia. Tiesa, buvau kviečiamas dirbti ir į dar kelias vietas, tačiau atvažiavęs į Lietuvą,  likau patenkintas tuo, ką pamačiau. Man buvo suteiktos geros darbo sąlygos, treniruotės vykdavo puikiame sporto komplekse ir salėje. Bet to, labai patiko ir čia gyvenantys malonūs žmonės. Buvau laimingas, todėl pasilikau ir pradėjau dirbti, su entuziazmu ėmiausi mokytis lietuvių kalbos“, – pasakojimą apie save pradėjo dziudo meistras. Tuo metu, pasak pašnekovo, teko susidurti tik su viena problema. Vyrui valdžia nenorėjo suteikti nuolatinės gyvenamosios vietos registracijos. „Sovietinė valdžia neleido gyventi Lietuvoje. Šalyje galiojo sportinės direktyvos, kurios draudė vokiečių tautybės žmonėms suteikti gyvenamosios vietos registracijas. Ši problema tęsėsi labai ilgai, jau buvau praradęs viltį, kad kas nors pasikeis ir planavau išvykti. Visgi po devynių mėnesių viskas išsisprendė. Gavau būstą Šeškinėje ir likau Lietuvoje“, – kalbėjo pašnekovas.
 
Atitolo nuo sporto
Vienuolika metų treneris gyveno ir dirbo Lietuvoje. Griūnant sovietinei santvarkai, iširo ir didžioji dalis tuo metu veikusių organizacijų. Toks likimas ištiko ir „Darbo rezervo“ draugijos. „1990 metais treneris Valerijus Pataševas įkūrė klubą „Forum“, kuriame tuo metu treniravosi ir dabar Palangoje jaunuosius kovos menų talentus ugdantis Ernestas Doržinkevičius. Valerijus man perdavė treniruoti sportininkų grupę, kurioje savo meistriškumą lavino ir Ernestas. Tokiu būdu tapau jo treneriu. Tačiau tai truko neilgai, nes jau 1991 metais išvažiavau iš Lietuvos“, – sakė A. Milleris. Pašnekovas sakosi supratęs, kad jam reikia išvykti į Vokietiją ir gyventi ten, nepaisant to, jog Lietuva jau buvo tapusi kaip antroji gimtinė. „Aš čia visuomet puikiai jaučiausi ir visuomet su malonumu grįžtu“, – šyptelėjo pokalbininkas.


Praėjusių metų gruodžio mėnesį A. Milleris buvo pakviestas sudalyvauti buvusio Lietuvos sambo federacijos prezidento, šalies čempiono Pranciškaus Eigmino vardo turnyre. Būtent jame, po dvidešimt penkerių metų, A. Milleris vėl susitiko su E. Doržinkevičiumi. Pastarasis pakvietė savo buvusį trenerį atvykti ir į Palangą, vertingomis žiniomis pasidalinti su jaunaisiais sportininkais.
Tiesa, A. Milleris pripažino, kad išvykus iš Lietuvos jam teko atsisveikinti ir su profesionaliu sportu. „Vokietijoje dziudo nėra populiari sporto šaka. Ten treniruotės vyksta ne profesionaliu, o mėgėjišku lygiu. Na, o sambo, praktiškai visai nepraktikuojamas, – situaciją nupasakojo ilgametę patirtį sukaupęs buvęs treneris. – Atvykus į Vokietiją dar teko šiek tiek užsiimti mėgstama veikla. Tuo metu gyvenau vakarinėje Vokietijos dalyje, netoli Liuksenburgo įsikūrusiame Tryro mieste. Prisimenu, kartą nusprendžiau nueiti į vieno ten veikiančio dziudo būrelio treniruotę. Lietuvoje buvau palikęs savo sportinį kimono ir juodąjį diržą, todėl Vokietijoje turėjau įsigyti naują aprangą, kimono, sujuosiama baltu, pradedančiųjų, diržu. Pirmosios treniruotės metu vadovai mus sustatė į vieną linija pagal diržų spalvas, reiškiančias meistriškumo lygį. Na, ir žinoma, aš su baltu diržu likau eilės gale. Po apšilimo, mums reikėjo pademonstruoti keletą techninių kovos elementų. Po mano pasirodymo treneriai sustabdė treniruotę ir paskelbė, jog nuo šiol treniruotes vesiu aš. Sutikau, tačiau tai nebuvo profesionalus sportas“. Savaime aišku, jog išgyventi iš tokios veiklos A. Milleris negalėjo, tad teko ieškotis kito darbo. Du aukštuosius, inžinieriaus ir kūno kultūros pedagogo, išsilavinimus turinčiam vyrui susirasti naują veiklą itin sunku nebuvo. Neužilgo A. Milleris užsiėmė verslu ir visiškai atsitraukė nuo sporto.
 
Nesiekia griauti
„Žinoma, jog buvo gaila. Sportas buvo visas mano gyvenimas. Dabar aš jau esu pensijoje, tačiau, kai susitikome su Ernestu ir jis mane pakvietė į Palanga, pajutau savyje užsidegusį norą. Sutikau ir dabar padedu, dalinuosi savo patirtimi, žiniomis“, – šyptelėjo A. Milleris. Pašnekovo pasiteiravus, ko dabar jis moko palangiškius, A. Milleris suskubo mane pataisyti, jog jis jaunųjų sportininkų nemoko. „Jei aš pradėčiau treniruoti naujokus, tuomet galėčiau jiems iškelti savo reikalavimus, kuriuos pastarieji turėtų vykdyti. Tačiau visai kas kita, kai susitinki su pilnai suformuota grupe, kuri iki šiol aktyviai treniravosi. Tokiu atveju, man lieka tik prie jos prisitaikyti. Aš juk negaliu viską sugriauti ir pradėti kurti iš naujo. Stebiu treniruočių trūkumus ir stengiuosi patarti kaip juos pašalinti“, – paaiškino pokalbininkas. Dziudo meistras atskleidė, kad imtynių sporto šakoje,  svarbiausia – stovėsena. „Labai svarbu stovėti. Jei sportininkas taisyklingai stovi, gali ir pats pargriauti varžovą ir susilaikyti nuo priešininko metimo. Dar svarbu koordinuoti savo judesius, Judėti taip, kad vėlgi imtynininkas galėtų tinkamai atlikti metimo elementą, pargriauti varžovą jam nespėjus pasipriešinti“, – sakė valandų valandas apie imtynių sporto subtilybes pasakoti galintis meistras.
A. Milleris sportuoti pradėjo dar 1964 metais. Mokydamasis mokykloje jis lankė slidinėjimo ir bokso užsiėmimus. Kartą A. Millerį draugai pakvietė į sambo varžybas, kuriose ir susižavėjo imtynių sporto šakomis. „Mačiau kaip draugai kovėsi ir man tai patiko. Nuo to laiko nusprendžiau ir pats lankyti dar vienos sporto šakos treniruotes“, – pasakojo pašnekovas, buvęs Rusijos pirmenybių prizininkas.
 
Dalinasi žiniomis
Tiesa, A. Milleris pripažino, jog žengiant profesionalaus sportininko karjeros laiptais, jam kiek nepasisekė su treneriais. „Rezultatai priklauso ne tik nuo sportininko galimybių, bet ir nuo trenerio meistriškumo. Sportininką reikia kompetentingai ruošti ne tik fiziškai, bet ir techniškai, psichologiškai. Kita vertus, treneris turi žinoti kaip dirbti, kad auklėtinis nepatirtų traumų, nepersidirbtų, kas dažnai tampa viena iš didžiausių sportininko nesėkmių priežastimi, – sakė A. Milleris. – Galbūt dėl to, jog pats nepasiekiau itin reikšmingų titulų, nusprendžiau tapti treneriu. Tačiau juo tapau ne vedinas rezultatų troškimo, o noro kompetentingai rengti sportininkus“.
Meistras įsitikinęs, jei sportininkas nori pasiekti puikius rezultatus, jis turi būti savo srities fanatiku. Anot jo, geras sportininkas, pirmiausia, turi pasižymėti vidine disciplina. „Tai reiškia, kad jis turi atsisakyti daugelio malonumų. Pavyzdžiui, būdamas profesionaliu sportininku laikiausi taisyklės, jog kur bebūčiau ir kokioje šventėje bedalyvaučiau, vienuoliktą valandą vakaro turiu gulėti lovoje. Žinojau, jog kitaip man nepavyks kokybiškai pailsėti ir išsaugoti gerą sveikatą“, – kalbėjo pašnekovas. Na, o trenerio užduotis, pasak A. Millerio, žiūrint į sportininką matyti ne tik rezultatus, bet ir žmogų.

„Šiandien aš nenoriu nieko treniruoti, nes tai itin sunkus darbas. Aš tik noriu pasidalinti savo žiniomis. Ir, žinoma, pirmiausia su tais, kurie ketina tapti gerais treneriais“, – juokėsi pokalbininkas.
 
Imtynių menas
A. Milleris net neabejoja tuo, jog šiandien dziudo yra populiari sporto šaka. „Tik pagalvokime, juk gyvename visuomenėje, kurioje tyko įvairių grėsmių. Imtynės moko apsiginti, pasitikėti savimi. Nesutinku su tuo, kad šiuolaikinį jaunimą sunku sudominti užsiimti sportu ar kita veikla. Reikia mokėti tą daryti. Vienas iš būdų – vaikui parodyti jo pasisekimus. Jis turi matyti savo augimą ir tobulėjimą“, – tęsė dziudo meistras ir atkreipė dėmesį, jog ypatingai šiandieninis jaunimas turėtų skirti daugiau dėmesio judėjimui, raumenų darbui. „Nieko neveikimu, persivalgymu ir beprasmiu sėdėjimu prie kompiuterio mes save paversime ligoniais“, – teigė pašnekovas. Perprasti dziudo ar sambo subtilybes, pasak A. Millerio, gali kiekvienas nepriklausomai nuo ūgio, svorio ar kūno sudėjimo. Priešingai, kartais pats kūnas padiktuoja, kokių kovos veiksmų turėtų imtis sportininkas, kad įgytų pranašumą prieš varžovą, jį nugalėtų.

„Dziudo kovos meno kūrėjas, meistras ir mokytojas iš Japonijos Dzigaro Kano yra pasakęs, jei jautiesi turįs septyniasdešimt procentų jėgų, kai tuo tarpu pas priešininką yra šimtas, privalai jį pastatyti į tokią padėtį, kad pas tave liktų tie patys septyniasdešimt procentų, o varžovui liktų tik trisdešimt. Išvesti priešininką iš pusiausvyros yra menas“, – detales aiškino A. Milleris.  
 
Giminingos vienas kitai
Treneris sakė dabar pastebintis nesveikos konkurencijos požymių tarp sambo ir dziudo sporto šakų. „Reikia, kad tiek dziudo, tiek ir sambo vystytųsi paraleliai, nekonkuruotų, bet papildytų vienas kitą.  Būdamas treneris ir mokydamas dziudo meistriškumo, savo auklėtinius leisdavau ir į sambo varžybas. Tame nėra nieko blogo, nes šios dvi sporto šakos giminingos viena kitai. Sambo kilo iš dziudo. Tačiau šiandien, kai kurie treneriai laikosi tvirtos pozicijos, neleisdami dziudo sportininkams dalyvauti sambo varžybose“, – kalbėjo meistras. Paklausus trenerio, jog galbūt dar gajus įsitikinimas, kad sambo - tai sovietinė sporto šaka, A. Milleris suskubo paneigti, jog pirmiausia – tai tarptautinė sporto šaka. „Visiškai nesvarbu iš kur ji atsirado. Juk negalima visą laiką žmones tapatinti su ideologija. Kiekvienoje šalyje yra tiek gerų, tiek ir blogų žmonių. Šiandiena dziudo yra olimpinė sporto šaka, na, o sambo, dėl tos pačios priežasties, dar ne. Tačiau aš manau, kad su laiku tai vis tiek atsitiks“, – sakė A. Milleris.
 
Rojaus kampelis
Pokalbininkas Palangoje lankėsi pirmą kartą. „Aš vienuolika metų gyvenau Lietuvoje ir ne karto neteko čia apsilankyti, – juokėsi meistras. – Palanga man patina. Gera vieta. Prieš čia atvykstant viešėjau Bulgarijoje ir iškart atvažiavęs čia, pastebėjau visuomenių mentaliteto skirtumus. Lietuvoje kitoks požiūris į daugelį dalykų, jis labiau europietiškesnis. Čia viskas labai švaru, paplūdimiuose yra persirengimo kabinos, tualetai. O ten viso to nėra... Viskas metama, kur papuola“.  A. Milleris šypsojosi ir negailėjo gražių žodžių mūsų pajūriui: „Jeigu čia bent šiek tiek daugiau šilumos būtų, tuomet Palanga taptu tikru rojaus kampeliu. Baltas smėlis, didžiuliai paplūdymiai, švara ir saulė... Čia būdamas jutau didelį malonumą ir tikiuosi, kad dar ne kartą atvyksiu“. Pašnekovas džiaugėsi ir čia gyvenančių žmonių geranoriškumu.

Dabar A. Milleris gyvena netoli sienos tarp Baden-Viutenbergo ir Bavarijos žemių, nedidelėje vietovėje pavadinimu Heidenheim. Pasak pašnekovo, vietovė pasižymi ir savo pramone bei įspūdingo grožio gamta, žaluma. „Aš nemėgstu didelių miestų. Turėjau galimybę gyventi tiek Miunchene, tiek ir Berlyne, tačiau ši mintis manęs nežavėjo. Man labiau patinka mažesni miesteliai, pavyzdžiui, tokie kaip Palanga“, – šypsojosi pokalbininkas, pripažinęs, kad ir ankstenis Vilnius ji žavėjo labiau anuomet nei dabar.
VšĮ "PALANGOS SAMBO AKADEMIJA"
Įstaigos kodas: 302974350
Adresas: Daukanto g. 33 (viešbučio Palangos dailė patalpose) Palanga
Tel.: +370 (614) 10288
El. paštas: info@sambopalanga.lt

Bankas: Swedbank AB
Sąskaita: LT857300010134348570
Swift code: HABALT22:
Vadovas: Ernestas Doržinkevičius

Turite klausimų ir norite mūsų paklausti?

Mūsų sambos akademijoje laukiami visi! Gal mūsų svetainėje neradote ieškomos informacijos ar tiesiog norite mūsų paklausti? Mes pasistengsime atsakyti į visus jūsų klausimus.

Klauskite Mūsų

Mūsų
RĖMĖJAI: